MIEGAS

  Miegas – periodiška žmogaus ir aukštesnės organizacijos gyvūnų sąlyginės ramybės būsena, kurios metu organizmas, iš dalies praradęs kontaktą su aplinka, aktyviai atkuria savo jėgas.

  Miego metu atsijungiama nuo išorinio pasaulio signalų, kadangi smegenys turi apdoroti ir įvertinti nemiego metu gautą informaciją, ją sunaikinti arba išmesti nereikalingą ir pasenusią. Trumpoji atmintis užpildoma dieną, o naktį joje esanti informacija palaipsniui pereina į ilgąją atmintį.

 Įdomūs faktai apie miegą:

• Ilgiausio miego rekordas - 18 dienų, 21 valanda ir 40 minučių. 

• "Natūralus žadintuas", kuris leidžia kai kuriems žmonėms atsikelti būtent tada, kada jie to nori, suveikia dėl streso hormono - adrenocorticotropino sprogimo.Šis hormonas sukelia stresą, kuris ir įtakoja prabudimą.

• 10% knarkiančių žmonių turi kvėpavimo sutrikimą, dėl kurio "praranda" apie 300 įkvėpimų per naktį, o tai padidina riziką gauti širdies smūgį ar insultą.

• 18 - 24 metų amžiaus grupės žmonės turi daugiau miego sutrikimų nei vyresni žmonės.

• Antys turi neįprastą gebėjimą: jei jos jaučia pavojų, jos sugeba balansuoti tarp miego ir budrumo užmigdydamos pusę smegenų, o kitą pusę palikdamos aktyvią.

• Didžiosios Britanijos gynybos ministerijos mokslininkams pavyko perkrauti karių kūno laikrodžius, todėl jie be miego gali išbūti daugiau apie 36 vlandas.Mažos optinės skaidulos, įdėtos į specialius akinius, vizualiai viršuje sukuria ryškią šviesą (atitinkančią saulėtekį) ir kariams atrodo, kad jie yra ką tik pabudę.Pirmą kartą šie akiniai išbandyti su JAV pilotais bombarduojant Kosovą.

• Drambliai lėtosios miego fazės metu miega atsistoję, tačiau greitosios miego fazės metu jie visada guli.

• Iš tikrųjų mes sapnuojame tiek greitosios (intensyviai juda akys), tiek lėtosios fazės miego metu.Galima teigti, kad nėra nė akimirkos, kad miegodami nesapnuotume. 

• Nustatyta, jog papildoma valanda miego, kuri atsiranda praskus laikrodžius į žiemos laiką, padeda laikinai sumažinti avarijų skaičių.

• Triukšmas miego metu, ypač pirmosiomis ir paskutiniosiomis valandomis, yra pavojingas žmogaus imuninei sistemai, net jei jis ir nepabunda.

• Mokslininkai įsitikinę, kad vienas didžiausių miego priešų yra 24 valandų per parą "priėjimas" prie interneto, atitraukiantis žmonių dėmesį nuo biologinių poreikių.

• Miegu susidomėta ne taip ir seniai.Rimtesnė miego analizė pradėta maždaug prieš 25-erius metus.

 

POLIARINĖ PAŠVAISTĖ 

  Poliarinė pašvaistė - tai Saulės vėjo sukeltas viršutinių atmosferos sluoksnių švytėjimas planetose, kurios turi magnetosferą.

  Poliarinė pašvaistė susidaro Žemės ašigaliuose, kai iš Saulės atsklidusios didelės energijos dalelės susiduria su Žemės atmosfera.

  Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, žali, violetiniai spinduliai, lankai. Žalią spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną – molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas. Dienos metu poliarinės pašvaistės nesimato, nes ją užgožia saulės šviesa, tačiau pats reiškinys gali vykti ir dienos metu.


Mitai ir legendos susijusios su poliarine pašvaiste
Senovėje poliarinę pašvaistę žmonės suvokė skirtingai. Vieniems tai buvo šokančios žmonių ar gyvūnų sielos, kitiems – blogą nešantis ženklas, piktosios dvasios, kitiems gimdymo metu mirusių vaikų sielos.
Suomijoje šiaurės pašvaistė buvo siejama su arktine lape dėl pavadinimo „revontulet“, kas išvertus iš suomių kalbos yra ugnies lapė . Mituose pasakojama, kad šviesos atsiranda lapei savo kailiu liečiant ir įžiebiant dangų. Estai šiaurės pašvaistę mituose sieja su banginių žaidimais.

Lenkijos, Vokietijos ir Danijos šaltiniuose randamos užuominos, kad šiaurės pašvaistė buvo matoma kaip karo ženklas. Grenlandijoje eskimai tikėjo, kad šiaurės pašvaistė, tai – šokančios mirusiųjų sielos, o daugiausia – gimdymo metu mirusių vaikelių dvasios. Dauguma iš jų net nešiodavosi peilius, kurie turėjo juos apginti nuo šių šviesų. Kanadoje gyvenantys eskimai šį reiškinį vadino mirusiųjų šokiu, žaidimu kur sielos spardo jūrų vėplio ar žmogaus kaukolę.

Kai eskimai, netgi, tikėjo, kad švilpaujant galima šviesas pasikviesti arčiau ir taip bus perduoda žinutė mirusiesiems. Visai kitaip elgėsi samiai, kurie gerbė šiaurės pašvaistę ir jos bijojo, todėl švilpauti vengė, kad neprisišauktų nelaimės. Amerikos indėnai taip pat susidūrė su šiaurės pašvaiste ir jos prisibijojo. Jie galvojo,kad tai yra kerštaujančios nužudytų priešų sielos.
Skandinavijoje vikingai turėjo daug legendų bylojančių apie šiaurės pašvaistę ir ją siejo su viena iš deivių – Frėja, kuri neva skriejo per dangų ant savo žirgo. Vikingai šiaurės pašvaistę kartais vadino dangumi skrendančiomis Valkirijomis, kurios lydėjo žuvusiuosius mūšyje pas dievus per jų keliones po atšiaurias jūras.
Vyravo interpretacijų, kad šiaurės pašvaistė, tai gero ateinančio derliaus, arba žuvingo periodo artėjimas. Taip pat, buvo tikima, kad šis reginys buvo šeimos pagausėjimo simbolis, kuris turėjo garantuoti sveikus ir stiprius palikuonis. Buvo ir kitokių interpretacijų, pavyzdžiui, senovės islandai tikėjo, kad jei nėščia moteris pažvelgs į danguje pasirodžiusias šviesas – vaikelis gims su žvairomis akimis, arba, kad tai sukels didelius skausmus gimdymo metu.
Reikia pripažinti, kad visi šie mitai buvo nepagrįsti, o poliarinės pašvaistės atsiradimas yra moksliškai paaiškinamas nuostabus gamtos reiškinys, kurį rekomenduojama patirti visiems.
 

http://anomalija.lt/2015/03/siaures-pasvaistes-mitai-faktai-ir-legendos/