POLIARINĖ PAŠVAISTĖ 

  Poliarinė pašvaistė - tai Saulės vėjo sukeltas viršutinių atmosferos sluoksnių švytėjimas planetose, kurios turi magnetosferą.

  Poliarinė pašvaistė susidaro Žemės ašigaliuose, kai iš Saulės atsklidusios didelės energijos dalelės susiduria su Žemės atmosfera.

  Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, žali, violetiniai spinduliai, lankai. Žalią spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną – molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas. Dienos metu poliarinės pašvaistės nesimato, nes ją užgožia saulės šviesa, tačiau pats reiškinys gali vykti ir dienos metu.


Mitai ir legendos susijusios su poliarine pašvaiste
Senovėje poliarinę pašvaistę žmonės suvokė skirtingai. Vieniems tai buvo šokančios žmonių ar gyvūnų sielos, kitiems – blogą nešantis ženklas, piktosios dvasios, kitiems gimdymo metu mirusių vaikų sielos.
Suomijoje šiaurės pašvaistė buvo siejama su arktine lape dėl pavadinimo „revontulet“, kas išvertus iš suomių kalbos yra ugnies lapė . Mituose pasakojama, kad šviesos atsiranda lapei savo kailiu liečiant ir įžiebiant dangų. Estai šiaurės pašvaistę mituose sieja su banginių žaidimais.

Lenkijos, Vokietijos ir Danijos šaltiniuose randamos užuominos, kad šiaurės pašvaistė buvo matoma kaip karo ženklas. Grenlandijoje eskimai tikėjo, kad šiaurės pašvaistė, tai – šokančios mirusiųjų sielos, o daugiausia – gimdymo metu mirusių vaikelių dvasios. Dauguma iš jų net nešiodavosi peilius, kurie turėjo juos apginti nuo šių šviesų. Kanadoje gyvenantys eskimai šį reiškinį vadino mirusiųjų šokiu, žaidimu kur sielos spardo jūrų vėplio ar žmogaus kaukolę.

Kai eskimai, netgi, tikėjo, kad švilpaujant galima šviesas pasikviesti arčiau ir taip bus perduoda žinutė mirusiesiems. Visai kitaip elgėsi samiai, kurie gerbė šiaurės pašvaistę ir jos bijojo, todėl švilpauti vengė, kad neprisišauktų nelaimės. Amerikos indėnai taip pat susidūrė su šiaurės pašvaiste ir jos prisibijojo. Jie galvojo,kad tai yra kerštaujančios nužudytų priešų sielos.
Skandinavijoje vikingai turėjo daug legendų bylojančių apie šiaurės pašvaistę ir ją siejo su viena iš deivių – Frėja, kuri neva skriejo per dangų ant savo žirgo. Vikingai šiaurės pašvaistę kartais vadino dangumi skrendančiomis Valkirijomis, kurios lydėjo žuvusiuosius mūšyje pas dievus per jų keliones po atšiaurias jūras.
Vyravo interpretacijų, kad šiaurės pašvaistė, tai gero ateinančio derliaus, arba žuvingo periodo artėjimas. Taip pat, buvo tikima, kad šis reginys buvo šeimos pagausėjimo simbolis, kuris turėjo garantuoti sveikus ir stiprius palikuonis. Buvo ir kitokių interpretacijų, pavyzdžiui, senovės islandai tikėjo, kad jei nėščia moteris pažvelgs į danguje pasirodžiusias šviesas – vaikelis gims su žvairomis akimis, arba, kad tai sukels didelius skausmus gimdymo metu.
Reikia pripažinti, kad visi šie mitai buvo nepagrįsti, o poliarinės pašvaistės atsiradimas yra moksliškai paaiškinamas nuostabus gamtos reiškinys, kurį rekomenduojama patirti visiems.
 

http://anomalija.lt/2015/03/siaures-pasvaistes-mitai-faktai-ir-legendos/